Ruduo dar niekada nebuvo toks gyvas. Krentant auksinių lapų uždangai, stebiu atsiveriantį vaizdą į bekraštes marias. Mano protas nutyla, aš geriu ausimis čiurlenančią ryto vėsą.
Kylantis rūkas virš vandens tarsi besisklaidantis begalinis liūdesys glosto horizonte kylančią saulę. Aš noriu… kad šis ruduo niekada nesibaigtų. Į širdį smelkiasi svaigus ramunėlių arbatos kvapas tyliai primindamas prabėgusios vasaros akimirkas. Mano pirštai slysta trapaus porceliano paviršiumi tarsi pirmi rudens lietaus lašai per virtuvės langą. Aš nieko nelaukiu… Aš namie… Pas mane viskas gerai… Šiandien verčiu dar vieną naują gyvenimo lapą, jame nupiešiu savo gyvenimą, kokio noriu. Nauji namai, nauja istorija.
